Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.

Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.

Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.

Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.

Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.

Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.

Alkazaba yra primityviausia monumentalaus komplekso dalis, pastatyta ant senovės Ziridų tvirtovės liekanų.

Nasridų alkazabos ištakos siekia 1238 m., kai pirmasis sultonas ir Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhammadas Ibn al-Alhmaras nusprendė perkelti sultonato būstinę iš Albaicino į priešingą kalvą – Sabiką.

Al-Ahmaro pasirinkta vieta buvo ideali, nes Alkazaba, esanti vakariniame kalvos gale ir trikampio formos, labai panašios į laivo priekį, garantavo optimalią gynybą tam, kas taps jos saugomu rūmų miestu Alhambra.

Alkazabos tvirtovė su keliomis sienomis ir bokštais buvo pastatyta turint aiškų gynybinį tikslą. Iš tiesų, dėl savo vietos dviejų šimtų metrų aukštyje virš Granados miesto, tai buvo stebėjimo centras, užtikrinantis vizualinę visos aplinkinės teritorijos kontrolę ir savo ruožtu simbolizuojantis galią.

Viduje yra karinis kvartalas, o laikui bėgant Alkazaba buvo įkurtas kaip nedidelis, nepriklausomas mikromiestas aukšto rango kariams, atsakingas už Alhambros ir jos sultonų gynybą ir apsaugą.

Įžengę į citadelę, atsiduriame tarsi labirinte, nors iš tikrųjų tai architektūrinės restauracijos procesas naudojant anastilozę, leidęs atkurti senąjį karinį kvartalą, kuris buvo užkastas iki XX amžiaus pradžios.

Šiame rajone gyveno sultono elitinė gvardija ir likęs karinis kontingentas, atsakingas už Alhambros gynybą ir saugumą. Todėl tai buvo nedidelis miestas pačiame rūmų mieste Alhambroje, kuriame buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, būstas, dirbtuvės, kepykla su krosnimi, sandėliai, vandens talpykla, hamamas ir kt. Tokiu būdu kariškiai ir civiliai gyventojai galėjo būti atskirti.

Šiame rajone, dėka šio restauravimo, galime apmąstyti tipišką musulmonų namo išplanavimą: įėjimas su kampiniu įėjimu, nedidelis kiemas kaip centrinė namo ašis, kambariai aplink kiemą ir tualetas.

Be to, XX amžiaus pradžioje po žeme buvo atrastas požemis. Iš išorės lengva atpažinti pagal modernius spiralinius laiptus, vedančius į jį. Šiame požemyje buvo laikomi kaliniai, kuriuos buvo galima panaudoti siekiant gauti didelės naudos – politinės ar ekonominės, arba, kitaip tariant, žmonės, turintys didelę mainomąją vertę.

Šis požeminis kalėjimas yra apversto piltuvo formos ir turi apskritą grindų planą. Dėl to šiems belaisviams buvo neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, kaliniai buvo įnešami vidun naudojant skriemulių arba virvių sistemą.

Parako bokštas tarnavo kaip gynybinis pastiprinimas pietinėje Vela bokšto pusėje, o nuo jo prasidėjo karinis kelias, vedęs į Raudonuosius bokštus.

Nuo 1957 m. šiame bokšte galime rasti akmenyje iškaltų eilių, kurių autorystė atitinka meksikiečio Francisco de Icaza vardą:

„Duok išmaldą, moterie, gyvenime nieko nėra,“
kaip bausmė už aklumą Granadoje.“

Adarvių sodo užimama erdvė datuojama XVI amžiumi, kai, pritaikant Alkazabą artilerijai, buvo pastatyta artilerijos platforma.

Jau XVII amžiuje karinė paskirtis prarado savo svarbą, ir penktasis Mondéjaro markizas, 1624 m. paskirtas Alhambros prižiūrėtoju, nusprendė šią erdvę paversti sodu, užpildamas tarpą tarp išorinės ir vidinės sienų žemėmis.

Pasakojama legenda, kad būtent šioje vietoje buvo rastos paslėptos porcelianinės vazos, pripildytos aukso, tikriausiai paslėptos paskutinių toje vietovėje gyvenusių musulmonų, o dalį rasto aukso markizas panaudojo šio gražaus sodo sukūrimui finansuoti. Manoma, kad galbūt viena iš šių vazų yra vienas iš dvidešimties didelių Nasridų auksinių fajansinių indų, kurie yra išsaugoti pasaulyje. Dvi tokias vazas galime pamatyti Nacionaliniame ispanų-musulmonų meno muziejuje, įsikūrusiame Karolio V rūmų pirmame aukšte.

Vienas iš pastebimų šio sodo elementų yra centrinėje dalyje esantis katilo formos fontanas. Šis fontanas buvo skirtingose vietose, įspūdingiausias ir žymiausias buvo Patio de los Leones, kur jis 1624 m. buvo pastatytas virš liūtų fontano, kuris buvo apgadintas. Taurė toje vietoje stovėjo iki 1954 m., kai buvo iškelta ir padėta čia.

Nasridų dinastijos laikais šis bokštas buvo žinomas kaip Torre Mayor, o nuo XVI amžiaus jis taip pat vadinamas Torre del Sol, nes saulė vidurdienį atsispindėdavo bokšte ir veikdavo kaip saulės laikrodis. Tačiau dabartinis jo pavadinimas kilęs iš žodžio „velar“, nes dėl dvidešimt septynių metrų aukščio jis suteikia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių vaizdą, kuris leistų matyti bet kokį judesį.

Bokšto išvaizda laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jos terasoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo prarasti dėl kelių žemės drebėjimų. Varpas buvo pridėtas po to, kai krikščionys užėmė Granadą.

Tai buvo naudojama gyventojams įspėti apie bet kokį galimą pavojų, žemės drebėjimą ar gaisrą. Šio varpo garsas taip pat buvo naudojamas drėkinimo grafikams reguliuoti Vega de Granadoje.

Šiuo metu, pagal tradiciją, varpas skambinamas kiekvienų metų sausio 2 d., minint Granados užėmimą 1492 m. sausio 2 d.

Įsikūręs šiaurinėje Alkazabos sienoje, Puerta de las Armas buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į Alhambrą.

Nasridų dinastijos laikais piliečiai kirto Darro upę per Kadi tiltą ir lipo į kalną taku, dabar paslėptu San Pedro miške, kol pasiekė vartus. Prieš įeidami į aptvarą, vartų viduje jie turėjo padėti ginklus, todėl jie ir pavadinti „Ginklų vartais“.

Iš šio bokšto terasos dabar galime mėgautis vienu geriausių Granados miesto panoraminių vaizdų.

Kiek toliau randame Albaicín rajoną, atpažįstamą iš baltų namų ir labirintiškų gatvelių. Ši apylinkė 1994 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Būtent šiame rajone yra vienas garsiausių Granados apžvalgos aikštelių: „Mirador de San Nicolás“.

Dešinėje Albaicín upės pusėje yra Sacromonte rajonas.

Sacromonte yra esminis senasis Granados čigonų rajonas ir flamenko gimtinė. Šiai apylinkei taip pat būdingi trogloditų būstai: urvai.

Albaicín ir Alhambros papėdėje, prie to paties pavadinimo upės krantų, yra Carrera del Darro gatvė.

Pagarbos bokštas yra vienas seniausių Alkazabos bokštų, kurio aukštis siekia dvidešimt šešis metrus. Jame yra šeši aukštai, terasa ir požeminis požemis.

Dėl bokšto aukščio iš jo terasos buvo užmegztas ryšys su karalystės sargybos bokštais. Šis ryšys buvo užmegztas per veidrodžių sistemą dienos metu arba dūmus su laužais naktį.

Manoma, kad dėl išsikišusios bokšto padėties kalvoje tai tikriausiai buvo pasirinkta vieta Nasridų dinastijos vėliavoms ir raudonoms vėliavoms eksponuoti.

Šio bokšto pagrindą krikščionys sutvirtino vadinamuoju Kubo bokštu.

Po Granados užėmimo katalikų monarchai planavo reformų seriją, kad Alkasaba būtų pritaikyta artilerijai. Taigi, Kubo bokštas iškyla virš Tahonos bokšto, kuris dėl savo cilindrinės formos suteikia didesnę apsaugą nuo galimų smūgių, palyginti su kvadratinės formos Nasridų bokštais.

Generalife, įsikūręs Cerro del Sol kalne, buvo sultono almunija, kitaip tariant, prabangūs kaimo namai su sodais, kuriuose, be ūkininkavimo, buvo auginami gyvuliai Nasridų dvarui ir praktikuojama medžioklė. Manoma, kad jo statybą XIII amžiaus pabaigoje pradėjo sultonas Muhamedas II, Nasridų dinastijos įkūrėjo sūnus.

Pavadinimas „Generalife“ kilęs iš arabiško žodžio „yannat-al-arif“, reiškiančio „architekto sodas arba sodas“. Nasridų laikotarpiu tai buvo daug didesnė erdvė, kurioje buvo bent keturi sodai, ir ji tęsėsi iki vietos, šiandien žinomos kaip „kurapkų lyguma“.

Šie užmiesčio namai, kuriuos viziris Ibn al-Yayyab vadino Karališkaisiais laimės namais, buvo rūmai: sultono vasaros rūmai. Nepaisant artumo Alhambrai, jis buvo pakankamai privatus, kad galėtų pabėgti ir atsipalaiduoti nuo dvaro ir vyriausybės gyvenimo įtampos, taip pat mėgautis malonesne temperatūra. Dėl savo vietos didesniame aukštyje nei rūmų miestas Alhambra, temperatūra viduje nukrito.

Kai Granada buvo užimta, „Generalife“ tapo katalikų monarchų nuosavybe, kurie ją perdavė alkaido arba vado apsaugai. Galiausiai Pilypas II perleido amžinas mero pareigas ir vietos valdymą Granados Venegasų šeimai (atsivertusių moriškų šeimai). Valstija šią vietą susigrąžino tik po beveik 100 metų trukusio ieškinio, kuris baigėsi neteisminiu susitarimu 1921 m.

Susitarimas, pagal kurį Generalife rūmai taptų nacionalinio paveldo objektu ir būtų valdomi kartu su Alhambra per Valdybos sudarytą Valdybos sudėtį, taip sudarant Alhambros ir Generalife rūmų Valdybos sudėtį.

Po atviru dangumi esantis amfiteatras, su kuriuo susidūrėme pakeliui į Generalife rūmus, buvo pastatytas 1952 m., siekiant surengti, kaip ir kiekvieną vasarą, Granados tarptautinį muzikos ir šokių festivalį.

Nuo 2002 m. taip pat rengiamas flamenko festivalis, skirtas garsiausiam Granados poetui Federico García Lorcai.

Nasridų dinastijos laikais kelias, jungęs Palatinų miestą ir Generalife, prasidėjo nuo Puerta del Arabal aikštės, kurią įrėmino vadinamasis Torre de los Picos bokštas, taip pavadintas dėl to, kad jo gynybiniai įtvirtinimai baigiasi plytų piramidėmis.

Tai buvo vingiuotas, nuožulnus kelias, iš abiejų pusių apsaugotas aukštomis sienomis didesniam saugumui užtikrinti, ir vedė į įėjimą į Patio del Descabalgamiento.

Šie griuvėsiai arba pamatai yra archeologiniai kadaise vadinamųjų Draugų namų radiniai. Jo pavadinimas ir vartojimas atėjo iki mūsų dienų per Ibn Luyúno „Traktatą apie žemės ūkį“ XIV amžiuje.

Todėl tai buvo būstas, skirtas žmonėms, draugams ar giminaičiams, kuriuos sultonas gerbė ir laikė svarbiais turėti šalia, tačiau nepažeidžiant jų privatumo, todėl tai buvo izoliuotas būstas.

Šis Oleandro takas buvo pastatytas XIX a. viduryje karalienės Elžbietos II vizito proga ir siekiant sukurti monumentalesnę prieigą prie viršutinės rūmų dalies.

Oleandras yra kitas rausvojo lauro pavadinimas, kuris šiame take pasirodo dekoratyvinio skliauto pavidalu. Pasivaikščiojimo pradžioje, už Aukštutinių sodų, yra vienas seniausių maurų mirtų pavyzdžių, kuris buvo beveik išnykęs ir kurio genetinis pirštų atspaudas vis dar tiriamas šiandien.

Tai vienas būdingiausių Alhambros augalų, išsiskiriantis garbanotais lapais, kurie yra didesni nei paprastosios mirtos.

Paseo de las Adelfas jungiasi su Paseo de los Cipreses, kuri yra jungtis, vedanti lankytojus į Alhambrą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių ir unikalių Generalife elementų yra vadinamieji Vandens laiptai. Manoma, kad Nasridų dinastijos laikais šie laiptai, padalinti į keturias dalis su trimis tarpinėmis platformomis, turėjo vandens kanalus, tekėjusius per du glazūruotus keraminius turėklus, kuriuos maitino Karališkasis kanalas.

Šis vandens vamzdis pasiekė nedidelę oratoriją, apie kurią nėra jokių archeologinių duomenų. Jo vietoje nuo 1836 m. stovi romantiška apžvalgos aikštelė, kurią tuo metu pastatė dvaro valdytojas.

Lipimas šiais laiptais, įrėmintais laurų skliauto ir vandens čiurlenimo, tikriausiai sukūrė idealią aplinką pojūčiams stimuliuoti, patekti į meditacijai palankų klimatą ir atlikti apsiplovimus prieš maldą.

Apskaičiuota, kad rūmų teritorijoje turėjo būti bent keturi dideli sodai, išdėstyti skirtinguose lygiuose arba paratos, aptverti molio sienomis. Šių iki mūsų laikų išlikusių sodų pavadinimai yra: Grande, Colorada, Mercería ir Fuente Peña.

Šie sodai didesniu ar mažesniu mastu toliau auginami nuo XIV amžiaus, naudojant tas pačias tradicines viduramžių technikas. Dėl šios žemės ūkio produkcijos Nasridų teismas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo kitų išorinių žemės ūkio tiekėjų, leisdamas jam patenkinti savo maisto poreikius.

Jie buvo naudojami ne tik daržovėms auginti, bet ir vaismedžiams bei gyvuliams ganyti. Pavyzdžiui, šiandien auginami artišokai, baklažanai, pupelės, figos, granatai ir migdolmedžiai.

Šiandien išsaugotuose soduose ir toliau naudojami tie patys žemės ūkio gamybos metodai, kurie buvo taikomi viduramžiais, todėl ši erdvė yra labai antropologiškai vertinga.

Į šiuos sodus patenkama iš Sultanos kiemo (Patio de la Sultana) stačiais XIX a. laiptais, vadinamais Liūtų laiptais, dėl dviejų glazūruotų molinių figūrų virš vartų.

Šie sodai gali būti laikomi romantiško sodo pavyzdžiu. Jie įsikūrę ant kolonų ir sudaro aukščiausią Generalife dalį, iš kurios atsiveria įspūdingi viso monumentalaus komplekso vaizdai.

Išsiskiria gražių magnolijų buvimas.

Rožių sodai mena 1930–1950 m., kai valstybė 1921 m. įsigijo „Generalife“.

Tuomet iškilo poreikis padidinti apleistos teritorijos vertę ir strategiškai sujungti ją su Alhambra laipsnišku ir sklandžiu perėjimu.

„Patio de la Acequia“, XIX a. dar vadintas „Patio de la Ría“, šiandien turi stačiakampę struktūrą su dviem vienas priešais esančiais paviljonais ir įlanka.

Kiemo pavadinimas kilęs nuo Karališkojo kanalo, einančio per šiuos rūmus, aplink kurį apatiniame lygyje išdėstyti keturi sodai, išdėstyti stačiakampiuose parteriuose. Abiejose drėkinimo griovio pusėse yra fontanai, kurie sudaro vieną populiariausių rūmų vaizdų. Tačiau šie fontanai nėra originalūs, nes jie sutrikdo ramybę ir taiką, kurios sultonas siekė savo poilsio ir meditacijos akimirkomis.

Šie rūmai patyrė daugybę transformacijų, nes iš pradžių kiemas buvo uždarytas vaizdams, kuriuos šiandien matome pro 18 belvederio stiliaus arkų galeriją. Vienintelė dalis, kuri leistų apmąstyti kraštovaizdį, būtų centrinis požiūrio taškas. Iš šio originalaus požiūrio, sėdint ant grindų ir atsiremiant į palangę, buvo galima apmąstyti rūmų miesto Alhambros panoraminius vaizdus.

Kaip praeities liudiją, apžvalgos aikštelėje rasime nasridų dekoracijas, kur išsiskiria sultono Ismailo I tinkuotų paveikslų uždengimas Muhammado III tinkuotų paveikslų. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas sultonas turėjo skirtingą skonį ir poreikius ir atitinkamai pritaikė rūmus, palikdamas savo žymę ar įspaudą.

Praeidami apžvalgos aikštelę ir pažvelgę į arkų vidines dalis, taip pat rasime katalikų monarchų emblemas, tokias kaip jungas ir strėlės, taip pat šūkį „Tanto Monta“.

Rytinė kiemo pusė yra neseniai sunaikinta dėl 1958 m. kilusio gaisro.

Prieš įeinant į Patio de la Acequia, randame Patio de la Guardia. Paprastas kiemas su portikinėmis galerijomis, kurio centre yra fontanas, taip pat papuoštas karčiųjų apelsinų medžiais. Šis kiemas turėjo būti naudojamas kaip kontrolės zona ir prieškambaris prieš patenkant į sultono vasaros rezidenciją.

Šioje vietoje išsiskiria tai, kad užlipę stačiais laiptais, randame duris, įrėmintas sąramos, dekoruotos mėlynos, žalios ir juodos atspalvių plytelėmis baltame fone. Taip pat galime pamatyti, nors ir dėl laiko tėkmės nudėvėtą, Nasridų raktą.

Lipdami laiptais ir praeidami pro šias duris, susiduriame su posūkiu, sargybos suolus ir stačiais, siaurais laiptais, vedančiais į rūmus.

Sultonų kiemas (Patio de la Sultana) yra viena labiausiai transformuotų erdvių. Manoma, kad vieta, kurioje dabar yra šis kiemas, dar vadinamas „Kiparisų kiemeliu“, buvo skirta buvusiam hamamui – Generalife pirtims.

XVI amžiuje jis prarado šią funkciją ir tapo sodu. Laikui bėgant buvo pastatyta šiaurinė galerija su U formos baseinu, fontanu centre ir trisdešimt aštuoniomis triukšmingomis purkštukais.

Iš Nasridų laikotarpio išlikę tik tvora aptvertas Acequia Real krioklys ir nedidelė kanalo atkarpa, nukreipianti vandenį į Patio de la Acequia.

Pavadinimas „Kiparisų kiemelis“ kilęs dėl negyvo, šimtamečio kipariso medžio, iš kurio šiandien likęs tik kamienas. Šalia yra Granados keramikos lenta, pasakojanti apie XVI amžiaus Ginés Pérez de Hita legendą, pagal kurią šis kiparisas buvo paskutiniojo sultono favorito Boabdilo meilės nuotykių su kilmingu Abencerrajės riteriu liudininkas.

„Patio del Descabalgamiento“, dar žinomas kaip „Patio Polo“, yra pirmasis kiemas, su kuriuo susiduriame įėję į Generalife rūmus.

Sultonas, norėdamas patekti į Generalife, veždavo arklius, todėl jam reikėjo vietos, kur nulipti nuo arklių ir apgyvendinti šiuos gyvūnus. Manoma, kad šis kiemas buvo skirtas šiam tikslui, nes jame buvo arklidės.

Jame buvo atraminiai suolai arkliui užlipti ir nulipti, o šoninėse įlankose – dvi arklidės, kurios apatinėje dalyje tarnavo kaip arklidės, o viršutinėje – kaip šieno sandėliai. Taip pat negalėjo trūkti ir girdyklos su gėlu vandeniu arkliams.

Verta paminėti: virš durų, vedančių į kitą kiemą, sąramos randame Alhambros raktą – Nasridų dinastijos simbolį, simbolizuojantį pasveikinimą ir nuosavybę.

Šiaurinis portikas yra geriausiai išsilaikęs ir buvo skirtas sultono būstui.

Randame portiką su penkiomis arkomis, kurias laiko kolonos ir jų galuose esančios alhamijos. Po šio portiko, norėdami patekti į Karališkąją salę, praeisite pro trigubą arką, kurioje yra eilėraščiai, pasakojantys apie La Vegos arba Sierra Elvira mūšį 1319 m., kurie suteikia mums informacijos apie šios vietos datavimą.

Šios trigubos arkos šonuose taip pat yra *takos* – mažos sienoje iškastos nišos, kuriose buvo pilamas vanduo.

Karališkoji salė, įsikūrusi kvadratiniame bokšte, dekoruotame tinku, buvo vieta, kur sultonas – nepaisant to, kad tai buvo laisvalaikio rūmai – priimdavo skubias audiencijas. Šios audiencijos, remiantis ten užfiksuotomis eilėmis, turėjo būti trumpos ir aiškios, kad per daug netrikdytų emyro poilsio.

Nasridų rūmai yra emblemiškiausia ir įspūdingiausia monumentalaus komplekso dalis. Jie buvo pastatyti XIV amžiuje, laikotarpiu, kurį Nasridų dinastijai galima laikyti vienu iš didingiausių.

Šie rūmai buvo sultonui ir jo artimiems giminaičiams skirta teritorija, kurioje vyko šeimos gyvenimas, bet taip pat ir oficialus bei administracinis karalystės gyvenimas.

Rūmai yra šie: Mexuar, Comares ir Liūtų rūmai.

Kiekvienas iš šių rūmų buvo pastatytas nepriklausomai, skirtingu metu ir turėjo savo skirtingas funkcijas. Po Granados užėmimo rūmai buvo suvienyti ir nuo to momento jie buvo vadinami Karališkaisiais rūmais, o vėliau, kai Karolis V nusprendė pastatyti savo rūmus, – Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Mexuar yra seniausia Nasridų rūmų dalis, tačiau tai taip pat erdvė, kuri laikui bėgant patyrė didžiausias transformacijas. Jo pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio *Maswar*, reiškiančio vietą, kurioje rinkdavosi *Sura* arba Sultono Ministrų Taryba, taip atskleidžiant vieną iš jo funkcijų. Tai taip pat buvo prieškambaris, kuriame sultonas vykdė teisingumą.

Mexuaro statyba priskiriama sultonui Ismailui I (1314–1325), o ją modifikavo jo anūkas Muhamedas V. Tačiau labiausiai šią erdvę pakeitė krikščionys, paversdami ją koplyčia.

Nasridų laikotarpiu ši erdvė buvo daug mažesnė ir buvo organizuota aplink keturias centrines kolonas, kur vis dar galima pamatyti būdingą Nasridų kubinį kapitelį, nudažytą kobalto mėlyna spalva. Šiuos stulpelius rėmė žibintas, skleidžiantis zenitinę šviesą, kuris XVI amžiuje buvo pašalintas, kad būtų sukurti viršutiniai kambariai ir šoniniai langai.

Norint erdvę paversti koplyčia, grindys buvo pažemintos, o gale pridėta nedidelė stačiakampė erdvė, dabar atskirta mediniu baliustrada, nurodančiu, kur buvo viršutinis choras.

Keraminėmis plytelėmis išklota grindjuostė su žvaigždžių dekoracija buvo atvežta iš kitur. Tarp žvaigždžių pakaitomis galite pamatyti: Nasridų karalystės herbus, kardinolo Mendozos herbą, austrų dvigalvį erelį, šūkį „Nėra kito nugalėtojo, tik Dievas“ ir imperatoriškojo skydo Heraklio stulpus.

Virš cokolio gipsinis epigrafinis frizas kartoja: „Dievo yra Karalystė. Dievo yra stiprybė. Dievo yra šlovė.“ Šie užrašai pakeičia krikščioniškas ejakuliacijas: "Christus regnat. Christus vincit. Christus imperat".

Dabartinis įėjimas į Mexuarą buvo atidarytas moderniaisiais laikais, pakeičiant vieno iš Heraklio stulpų su šūkiu „Plus Ultra“ vietą, kuris buvo perkeltas į rytinę sieną. Gipsinė karūnėlė virš durų išliko originalioje vietoje.

Kambario gale durys veda į oratoriją, į kurią iš pradžių buvo patenkama per Mačukos galeriją.

Ši erdvė yra viena labiausiai apgadintų Alhambroje dėl parako dėtuvės sprogimo 1590 m. Ji buvo restauruota 1917 m.

Restauracijos metu grindų lygis buvo pažemintas, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir palengvinti apsilankymus. Kaip liudininkas pirminio lygio, po langais išlikęs ištisinis suoliukas.

Šis įspūdingas fasadas, plačiai restauruotas XIX–XX a., buvo pastatytas Muhammado V, siekiant paminėti Alchesiraso užėmimą 1369 m., kuris suteikė jam Gibraltaro sąsiaurio valdymą.

Šiame kieme sultonas priimdavo pavaldinius, kuriems buvo suteikta ypatinga audiencija. Jis buvo pastatytas centrinėje fasado dalyje, ant jamugos tarp dviejų durų ir po dideliu karnizu – jį vainikavusiu Nasridų dailidės šedevru.

Fasadas turi didelę alegorinę reikšmę. Jame tiriamieji galėjo perskaityti:

„Mano pozicija – kaip karūnos, o mano vartai – kaip šakės: Vakarai tiki, kad manyje slypi Rytai.“
Al-Gani bi-llah patikėjo man atverti duris į skelbiamą pergalę.
Na, laukiu, kol jis pasirodys, kai ryte pasirodys horizontas.
Tegul Dievas padaro jo darbus tokius pat gražius, kaip ir jo charakteris bei figūra!

Dešinėje esančios durys tarnavo kaip įėjimas į privačius kambarius ir aptarnavimo zoną, o kairėje esančios durys, vedančios per išlenktą koridorių su suolais sargybiniams, suteikia prieigą prie Comares rūmų, konkrečiai į Patio de los Arrayanes.

Pavaldiniai, gavę audienciją, laukė priešais fasadą, karališkosios gvardijos atskirti nuo sultono, kambaryje, dabar vadinamame Auksiniu kambariu.

Pavadinimas *Auksinis kvartalas* kilęs iš katalikų monarchų laikotarpio, kai Nasridų kesoninės lubos buvo perdažytos auksiniais motyvais ir į jas buvo įtraukti monarchų herbai.

Kiemo centre yra žemas marmurinis fontanas su galonais – tai Alhambros muziejuje saugomo Lindaraja fontano kopija. Vienoje krūvos pusėje grotelės veda į tamsų požeminį koridorių, kuriuo naudojasi sargybinis.

Vienas iš ispanakalbių-musulmonų namo bruožų yra patekimas į būstą per išlenktą koridorių, vedantį į atvirą kiemą – namo gyvenimo ir organizacijos centrą, kuriame yra vandens telkinys ir augmenija. Ta pati koncepcija yra ir „Patio de los Arrayanes“, bet didesniu mastu, 36 metrų ilgio ir 23 metrų pločio.

„Patio de los Arrayanes“ yra Comares rūmų centras, kuriame vyko Nasridų karalystės politinė ir diplomatinė veikla. Tai įspūdingų matmenų stačiakampė terasa, kurios centrinė ašis yra didelis baseinas. Jame nejudantis vanduo veikia kaip veidrodis, suteikiantis erdvei gylio ir vertikalumo, taip sukuriant rūmus ant vandens.

Abiejuose baseino galuose vanduo švelniai pučiamas purkštukų, kad netrikdytų veidrodžio efekto ar vietos ramybės.

Šalia baseino auga dvi mirtų lysvės, iš kurių ir kilo dabartinės vietos pavadinimas: „Patio de los Arrayanes“. Anksčiau ji taip pat buvo žinoma kaip Patio de la Alberca.

Vandens ir augmenijos buvimas yra ne tik atsakas į dekoratyvinius ar estetinius kriterijus, bet ir į siekį sukurti malonias erdves, ypač vasarą. Vanduo gaivina aplinką, o augmenija išlaiko drėgmę ir skleidžia aromatą.

Ilgesnėse kiemo pusėse yra keturi nepriklausomi gyvenamieji namai. Šiaurinėje pusėje stovi Comares bokštas, kuriame yra Sosto kambarys arba Ambasadorių kambarys.

Pietinėje pusėje fasadas veikia kaip trompe l'oeil, nes už jo buvęs pastatas buvo nugriautas, siekiant sujungti Karolio V rūmus su Senaisiais karališkaisiais rūmais.

Prieš įeidami į Nasridų rūmus, jei pažvelgsime į kairę, rasime du kiemus.

Pirmasis yra Mezquita kiemas (Patio de la Mezquita), pavadintas mažos mečetės, esančios viename iš jo kampų, vardu. Tačiau nuo XX amžiaus ji taip pat žinoma kaip Princų Madrasa, nes jos struktūra panaši į Granados Madrasą.

Toliau yra Patio de Machuca (Mačukos kiemas), pavadintas architekto Pedro Machuca, kuris XVI amžiuje prižiūrėjo Karolio V rūmų statybą ir ten gyveno, vardu.

Šis kiemas lengvai atpažįstamas iš centre esančio baseino su skiautėmis ir arkinių kiparisų, kurie neinvaziniu būdu atkuria erdvės architektūrinį pojūtį.

Valčių kambarys yra prieškambaris į Sosto kambarį arba Ambasadorių kambarį.

Ant arkos, vedančios į šį kambarį, staktų randame iš marmuro iškaltas ir spalvotomis plytelėmis dekoruotas nišas. Tai vienas būdingiausių Nasridų rūmų dekoratyvinių ir funkcinių elementų: *takos*.

*Takos* – tai mažos nišos, iškaltos sienose, visada išdėstytos poromis ir nukreiptos viena į kitą. Jie buvo naudojami laikyti ąsočius gėlo vandens atsigerti arba kvapnaus vandens rankoms nusiplauti.

Dabartinės salės lubos yra originalo, sunaikinto per gaisrą 1890 m., reprodukcija.

Šio kambario pavadinimas kilęs iš fonetinio arabiško žodžio *baraka*, reiškiančio „palaiminimas“, pakeitimo, kuris daugybę kartų kartojamas ant šio kambario sienų. Tai neatsiranda, kaip populiariai manoma, dėl apversto valties stogo formos.

Būtent šioje vietoje naujieji sultonai prašė savo dievo palaiminimo prieš būdami karūnuoti Sosto menėje.

Prieš įeidami į Sosto menę, randame du šoninius įėjimus: dešinėje – nedidelę oratoriją su mihrabu; o kairėje - durys į Comares bokšto vidų.

Ambasadorių salė, dar vadinama Sosto sale arba Komareso sale, yra sultono sosto vieta ir todėl Nasridų dinastijos galios centras. Galbūt dėl šios priežasties jis yra Torre de Comares bokšte, didžiausiame monumentalaus komplekso bokšte, kurio aukštis siekia 45 metrus. Jo etimologija kilusi iš arabiško žodžio *arsh*, reiškiančio palapinę, paviljoną arba sostą.

Kambarys yra tobulo kubo formos, o jo sienos iki pat lubų padengtos gausiais ornamentais. Šonuose yra devynios vienodos nišos, sugrupuotos po tris su langais. Priešais įėjimą esanti vieta yra įmantresnė, nes ją užėmė sultonas – apšviesta iš galo, todėl sukuriamas akinimo ir netikėtumo efektas.

Anksčiau langai buvo dengiami vitražais su geometrinėmis figūromis, vadinamais *kumarijomis*. Jie žuvo dėl parako dėtuvės, kuri 1590 m. sprogo Carrera del Darro gatvėje, smūginės bangos.

Svetainės dekoratyvinis turtingumas yra nepaprastas. Jis prasideda apačioje geometrinių formų plytelėmis, kurios sukuria vizualinį efektą, panašų į kaleidoskopo. Jis tęsiasi ant sienų su tinku, kuris atrodo kaip kabantys gobelenai, dekoruoti augalų motyvais, gėlėmis, kriauklėmis, žvaigždėmis ir gausia epigrafija.

Dabartinis raštas yra dviejų tipų: kursyvas, labiausiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas; ir kufikų – kultūringas raštas su tiesiomis ir kampuotomis formomis.

Iš visų užrašų žymiausias yra tas, kuris yra po lubomis, viršutinėje sienos juostoje: 67 Korano sura, vadinama *Karalyste* arba *Viešpatystės*, kuri eina palei keturias sienas. Šią surą skaitė naujieji sultonai, norėdami paskelbti, kad jų galia kyla tiesiai iš Dievo.

Dieviškosios galios atvaizdas taip pat pavaizduotas lubose, sudarytose iš 8017 skirtingų dalių, kurios žvaigždžių ratais iliustruoja islamo eschatologiją: septynis dangus ir aštuntąjį – rojų, Alacho sostą, kurį vaizduoja centrinis mukarno kupolas.

Norėdami patekti į Krikščionių karališkuosius namus, turite naudoti vienas iš durų, atidarytų Dviejų seserų salės kairiajame nišoje.

Katalikų monarchų anūkas Karolis V aplankė Alhambrą 1526 m. birželį, Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę. Atvykę į Granadą, pora apsigyveno pačioje Alhambroje ir įsakė pastatyti naujus kambarius, šiandien žinomus kaip Imperatoriaus rūmai.

Šios erdvės visiškai laužo Nasridų architektūrą ir estetiką. Tačiau, kadangi jis buvo pastatytas sodo zonose tarp Comares rūmų ir Liūtų rūmų, pro kelis mažus langelius kairėje koridoriaus pusėje galima pamatyti viršutinę Karališkojo hamamo arba Comares hamamo dalį. Už kelių metrų atsiveria kitos angos, pro kurias atsiveria vaizdas į Lovų salę ir Muzikantų galeriją.

Karališkosios pirtys buvo ne tik higienos vieta, bet ir ideali vieta puoselėti politinius ir diplomatinius santykius atsipalaidavus ir draugiškai, lydint muzikai, kad šventė būtų pagyvesnė. Ši erdvė visuomenei atvira tik ypatingomis progomis.

Šiuo koridoriumi patenkama į imperatoriaus kabinetą, kuris išsiskiria renesansiniu židiniu su imperatoriškuoju herbu ir medinėmis kesoninėmis lubomis, kurias suprojektavo Karolio V rūmų architektas Pedro Machuca. Ant kesoninių lubų iškaltas užrašas „PLUS ULTRA“ – imperatoriaus priimtas šūkis, bei inicialai K ir Y, atitinkantys Karolį V ir Izabelę Portugalietę.

Išeinant iš salės, dešinėje yra Imperatoriškieji kambariai, šiuo metu uždaryti visuomenei ir prieinami tik ypatingomis progomis. Šie kambariai taip pat žinomi kaip Vašingtono Irvingo kambariai, nes būtent juose amerikiečių romantizmo rašytojas apsistojo Granadoje. Galbūt būtent šioje vietoje jis parašė savo garsiąją knygą *Alhambros pasakos*. Virš durų galima pamatyti atminimo lentą.

Greta „Patio de la Reja“ yra „Patio de Lindaraja“, papuošta raižytomis buksmedžio gyvatvorėmis, kiparisais ir karčiaisiais apelsinmedžiais. Šis kiemas savo pavadinimą gavo dėl to paties pavadinimo Nasridų apžvalgos aikštelės, esančios pietinėje jo pusėje.

Nasridų laikotarpiu sodas atrodė visiškai kitaip nei šiandien, nes tai buvo erdvė, atvira kraštovaizdžiui.

Atvykus Karoliui V, sodas buvo aptvertas, o dėl portiko galerijos jo išdėstymas buvo panašus į vienuolyno. Jo statybai buvo panaudotos kolonos iš kitų Alhambros dalių.

Kiemo centre stovi barokinis fontanas, virš kurio XVII amžiaus pradžioje buvo pastatytas Nasridų marmurinis baseinas. Fontanas, kurį matome šiandien, yra kopija; Originalas saugomas Alhambros muziejuje.

Leonų kiemas (Patio de los Leones) yra šių rūmų šerdis. Tai stačiakampis kiemas, apsuptas portiko galerijos su šimtu dvidešimt keturiomis skirtingomis kolonomis, jungiančiomis skirtingus rūmų kambarius. Tai tam tikru būdu primena krikščionišką vienuolyną.

Ši erdvė laikoma vienu iš islamo meno brangakmenių, nepaisant to, kad ji laužo įprastus ispanakalbių-musulmonų architektūros modelius.

Rūmų simbolika sukasi apie sodo-rojaus koncepciją. Keturi vandens kanalai, tekantys iš kiemo centro, galėtų simbolizuoti keturias islamo rojaus upes, suteikdami kiemui kryžiaus formos išdėstymą. Kolonos primena palmių mišką, tarsi rojaus oazes.

Centre yra garsusis Liūtų fontanas. Dvylika liūtų, nors ir panašioje padėtyje – budrūs ir atsukę nugaras į fontaną – turi skirtingus bruožus. Jie išdrožti iš balto Macael marmuro, kruopščiai atrinkto taip, kad būtų išnaudotos natūralios akmens gyslos ir paryškintos jo išskirtinės savybės.

Yra įvairių teorijų apie jo simboliką. Kai kurie mano, kad jie simbolizuoja Nasridų dinastijos arba sultono Muhammado V galią, dvylika zodiako ženklų, dvylika paros valandų ar net hidraulinį laikrodį. Kiti teigia, kad tai yra Judėjos bronzinės jūros, paremtos dvylika jaučių, o čia pakeistos dvylika liūtų, interpretacija.

Centrinis dubuo tikriausiai buvo iškaltas vietoje ir jame yra poetiniai užrašai, giriantys Mahometą V ir hidraulinę sistemą, kuri maitina fontaną ir reguliuoja vandens srautą, kad būtų išvengta perpildymo.

„Išvaizda atrodo, kad vanduo ir marmuras susilieja, mums nežinant, kuris iš jų slysta.“
Ar nematai, kaip vanduo išsilieja į dubenį, bet jo snapeliai jį tuoj pat paslepia?

Jis – įsimylėjėlis, kurio vokai perpildyti ašarų,
ašaras, kurias ji slepia bijodama informatoriaus.

Argi iš tikrųjų tai nėra tarsi baltas debesis, kuris savo drėkinimo griovius pila ant liūtų ir atrodo kaip kalifo ranka, rytą apipilančio savo malonėmis karo liūtus?

Fontanas laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. XVII amžiuje buvo pridėtas antras baseinas, kuris XX amžiuje buvo pašalintas ir perkeltas į Alcazabos Adarvių sodą.

Rūmų pritaikymas krikščioniškiems tikslams apėmė tiesioginės prieigos prie Comares bokšto sukūrimą per dviejų aukštų atvirą galeriją. Šioje galerijoje atsiveria nuostabūs dviejų ikoniškiausių Granados rajonų – Albaicíno ir Sacromonte – vaizdai.

Iš galerijos, žvelgiant į dešinę, taip pat galite pamatyti Karalienės persirengimo kambarį, kurį, kaip ir kitas aukščiau paminėtas zonas, galima aplankyti tik ypatingomis progomis arba kaip mėnesio erdvę.

Karalienės persirengimo kambarys yra Jusufo I bokšte, bokšte, pastatytame į priekį sienos atžvilgiu. Krikščioniškas pavadinimas kilo iš to, kaip jį pavadino Izabelė Portugalietė, Karolio V žmona, viešėdama Alhambroje.

Viduje erdvė buvo pritaikyta krikščioniškai estetikai ir joje eksponuojami vertingi Renesanso paveikslai, kuriuos sukūrė Julius Achilas ir Aleksandras Mayneris, Rafaelio Sanzio, dar žinomo kaip Urbino Rafaelis, mokiniai.

Leidžiantis žemyn iš galerijos, randame Patio de la Reja. Jo pavadinimas kilęs nuo XVII a. viduryje įrengto ištisinio balkono su kaltiniais geležiniais turėklais. Šie barai tarnavo kaip atviras koridorius, jungiantis ir apsaugantis gretimus kambarius.

Dviejų seserų salė dabartinį pavadinimą gavo dėl dviejų dvigubų Macael marmuro plokščių, esančių kambario centre.

Šis kambarys šiek tiek panašus į Abenceradžų salę: jis yra aukščiau už kiemą ir už įėjimo turi dvejas duris. Kairėje esantis vedė į tualetą, o dešinėje – į viršutinius namo kambarius.

Kitaip nei dvivietis kambarys, šis atsiveria į šiaurę, link Sala de los Ajimeces ir nedidelės apžvalgos aikštelės – Mirador de Lindaraja.

Nasridų dinastijos laikais, Mahometo V laikais, šis kambarys buvo žinomas kaip *qubba al-kubra*, tai yra, pagrindinė kubba, svarbiausia Liūtų rūmuose. Terminas *qubba* reiškia kvadratinį grindų planą, dengtą kupolu.

Kupolas pastatytas ant aštuoniakampės žvaigždės, išsiskleidžiančios į trimatį išdėstymą, sudarytą iš 5416 muqarnų, iš kurių kai kurie vis dar išlaikė polichromijos pėdsakus. Šie muqarnos yra paskirstyti šešiolikoje kupolų, esančių virš šešiolikos langų su grotelėmis, kurios suteikia kambariui kintančią šviesą, priklausomai nuo paros laiko.

Prieš įeidami į vakarinę salę, dar vadinamą Abenceradžų sale, randame medines duris su nuostabiais raižiniais, kurie išliko nuo viduramžių laikų.

Šio kambario pavadinimas siejamas su legenda, pagal kurią dėl gando apie meilės romaną tarp Abenceradžo riterio ir sultono favorito arba dėl tariamų šios šeimos sąmokslų nuversti monarchą, sultonas, apimtas pykčio, iškvietė Abenceradžo riterius. Dėl to trisdešimt šeši iš jų neteko gyvybės.

Šią istoriją XVI amžiuje užrašė rašytojas Ginés Pérez de Hita savo romane apie *Granados pilietinius karus*, kur jis pasakoja, kad riteriai buvo nužudyti šiame pačiame kambaryje.

Dėl šios priežasties kai kurie teigia, kad rūdžių dėmės ant centrinio fontano yra simbolinis tų riterių kraujo upių pėdsakas.

Ši legenda įkvėpė ir ispanų dailininką Mariano Fortuny, kuris ją užfiksavo savo kūrinyje „Abenceradžų žudynės“.

Įėję pro duris, radome du įėjimus: dešinėje esantis vedė į tualetą, o kairėje – į kažkokius laiptus, vedančius į viršutinius kambarius.

Abenceradžų salė yra privatus ir nepriklausomas būstas pirmame aukšte, pastatytas aplink didelę *kupolą* (arabų kalba).

Gipsinis kupolas gausiai dekoruotas muqarnomis, kilusiomis iš aštuoniakampės žvaigždės, sudarančiomis sudėtingą trimatę kompoziciją. Mukarnos – tai architektūriniai elementai, paremti kabančiomis prizmėmis su įgaubtomis ir išgaubtomis formomis, primenančiomis stalaktitus.

Įėjus į kambarį, pastebimas temperatūros kritimas. Taip yra todėl, kad langai yra tik viršuje, pro kuriuos išeina karštas oras. Tuo tarpu centrinio fontano vanduo vėsina orą, todėl uždarytomis durimis patalpa veikia kaip savotiška ola su idealia temperatūra karščiausiomis vasaros dienomis.

Už Dviejų seserų salės, šiaurėje, randame skersinę navą, dengtą mukarnoso skliautu. Šis kambarys vadinamas Adžimečių sale (su tarpinėmis) dėl langų, kurie tikriausiai uždarė angas abiejose centrinės arkos, vedančios į Lindaradžos apžvalgos aikštelę, pusėse.

Manoma, kad šio kambario baltos sienos iš pradžių buvo aptrauktos šilko audiniais.

Vadinamasis Lindaradžos apžvalgos aikštelės pavadinimas kilęs iš arabiško termino *Ayn Dar Aisa*, reiškiančio „Aisos namų akys“.

Nepaisant mažo dydžio, apžvalgos platformos vidus yra nepaprastai dekoruotas. Viena vertus, jame yra plytelės su mažų, susipynusių žvaigždžių seka, o tai reikalavo kruopštaus amatininkų darbo. Kita vertus, pakėlus akis, galima pamatyti lubas su spalvotu stiklu, įmontuotu į medinę konstrukciją, primenančią stoglangį.

Šis žibintas yra reprezentatyvus pavyzdys, kokie turėjo būti daugelis Palatino Alhambros aptvarų ar langų su rėmais. Kai saulės šviesa patenka į stiklą, ji sukuria spalvingus atspindžius, kurie apšviečia dekorą, suteikdami erdvei unikalią ir nuolat kintančią atmosferą visą dieną.

Nasridų laikotarpiu, kai kiemas dar buvo atviras, žmogus galėjo sėdėti ant apžvalgos aikštelės grindų, atremti ranką į palangę ir mėgautis įspūdingais Albayzín rajono vaizdais. Šie vaizdai buvo prarasti XVI amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyti pastatai, skirti imperatoriaus Karolio V rezidencijai.

Karalių salė užima visą rytinę Patio de los Leones pusę ir, nors atrodo, kad ji integruota į rūmus, manoma, kad turėjo savo funkciją, tikriausiai rekreacinio ar dvaro pobūdžio.

Ši erdvė išsiskiria tuo, kad joje saugomas vienas iš nedaugelio Nasridų figūrinės tapybos pavyzdžių.

Trijuose maždaug penkiolikos kvadratinių metrų dydžio miegamuosiuose yra trys netikri skliautai, papuošti paveikslais ant ėriuko odos. Šios odos buvo pritvirtintos prie medinės atramos naudojant mažas bambuko vinis – techniką, kuri neleido medžiagai rūdyti.

Kambario pavadinimas tikriausiai kilęs iš centrinėje nišoje esančio paveikslo interpretacijos, kuriame pavaizduota dešimt figūrų, kurios galėtų atitikti pirmuosius dešimt Alhambros sultonų.

Šoninėse nišose galite pamatyti riterių scenas – kovą, medžioklę, žaidimus ir meilę. Juose krikščionių ir musulmonų figūrų, besidalijančių ta pačia erdve, buvimas aiškiai išskiriamas jų drabužiais.

Šių paveikslų kilmė buvo plačiai diskutuojama. Dėl linijinio gotikos stiliaus manoma, kad juos tikriausiai sukūrė krikščionių menininkai, susipažinę su musulmonų pasauliu. Gali būti, kad šie darbai yra gerų šių rūmų įkūrėjo Mahometo V ir krikščionių karaliaus Kastilijos Pedro I santykių rezultatas.

Paslapčių kambarys yra kvadrato formos kambarys, dengtas sferiniu skliautu.

Šiame kambaryje vyksta kažkas labai savotiško ir įdomaus, todėl jis yra viena mėgstamiausių Alhambros lankytojų, ypač mažųjų, atrakcijų.

Šis reiškinys yra toks, kad jei vienas žmogus stovi viename kambario kampe, o kitas – priešingame – abu atsisukę į sieną ir kuo arčiau jos, – vienas iš jų gali kalbėti labai tyliai, o kitas puikiai girdės žinutę, tarsi būtų visai šalia.

Būtent dėl šio akustinio „žaidimo“ kambarys ir gavo savo pavadinimą: **Paslapčių kambarys**.

Rūmai, žinomi kaip Liūtų rūmai, buvo pradėti statyti antrojo sultono Muhammado V valdymo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1362 m. ir truko iki 1391 m. Šiuo laikotarpiu buvo pradėti statyti Liūtų rūmai, esantys greta Komareso rūmų, kuriuos pastatė jo tėvas sultonas Jusufas I.

Šie nauji rūmai taip pat buvo vadinami *Rijado rūmais*, nes manoma, kad jie buvo pastatyti senuosiuose Komareso soduose. Terminas *Riyad* reiškia „sodas“.

Manoma, kad iš pradžių į rūmus buvo patenkama per pietrytinį kampą, iš Calle Real gatvės, išlenkta įėjimo linija. Šiuo metu, dėl krikščioniškų pakeitimų po užkariavimo, į Muqarnas salę patenkama tiesiai iš Comares rūmų.

Muqarnas salė pavadinimą gavo nuo įspūdingo muqarnas skliauto, kuris iš pradžių ją dengė ir beveik visiškai sugriuvo dėl vibracijų, kurias sukėlė parako dėtuvės sprogimas Carrera del Darro gatvėje 1590 m.

Šio skliauto liekanos vis dar matomos vienoje pusėje. Kitoje pusėje yra vėlesnio krikščioniško skliauto liekanos, kuriose yra raidės „FY“, tradiciškai siejamos su Ferdinandu ir Izabele, nors iš tikrųjų jos atitinka Pilypą V ir Izabelę Farnese, kurie lankėsi Alhambroje 1729 m.

Manoma, kad kambarys galėjo būti naudojamas kaip prieangis arba laukimo kambarys svečiams, dalyvaujantiems sultono šventėse, vakarėliuose ir priėmimuose.

Didelė erdvė, šiandien žinoma kaip „Jardines del Partal“, savo pavadinimą gavo iš „Palacio del Pórtico“, pavadinto pagal jos portiką turinčią galeriją.

Tai seniausi išlikę rūmai monumentaliame komplekse, kurių statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje.

Šie rūmai šiek tiek primena Comares rūmus, nors yra senesni: stačiakampis kiemas, centrinis baseinas ir portiko atspindys vandenyje tarsi veidrodis. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra šoninis bokštas, nuo XVI amžiaus žinomas kaip Moterų bokštas, nors jis taip pat buvo vadinamas Observatorija, nes Mahometas III buvo didelis astronomijos gerbėjas. Bokšto langai nukreipti į visas keturias pagrindines puses, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai.

Įdomu tai, kad šie rūmai buvo privati nuosavybė iki 1891 m. kovo 12 d., kai jų savininkas, vokiečių bankininkas ir konsulas Arthuras von Gwinneris, perleido pastatą ir aplinkinę žemę Ispanijos valstybei.

Deja, Von Gwinneris išardė medinį apžvalgos aikštelės stogą ir perkėlė jį į Berlyną, kur jis dabar eksponuojamas Pergamono muziejuje kaip vienas iš svarbiausių islamiškojo meno kolekcijos eksponatų.

Greta Partalo rūmų, kairėje nuo Moterų bokšto, yra keletas Nasridų namų. Vienas iš jų buvo vadinamas Paveikslų namu dėl to, kad XX amžiaus pradžioje buvo atrasti XIV amžiaus temperos paveikslai ant tinko. Šie labai vertingi paveikslai yra retas Nasridų figūrinės freskos pavyzdys, kuriame vaizduojamos dvaro, medžioklės ir šventinės scenos.

Dėl savo svarbos ir išsaugojimo priežasčių šie namai nėra atviri visuomenei.

Dešinėje Partal rūmų pusėje, ant sienos pylimo, yra Partal oratorija, kurios statyba priskiriama sultonui Jusufui I. Į ją patenkama mažais laiptais, nes ji yra pakelta nuo žemės lygio.

Vienas iš islamo ramsčių yra penkis kartus per dieną melstis atsisukęs į Meką. Oratoriumas veikė kaip palatino koplyčia, leidžianti netoliese esančių rūmų gyventojams atlikti šią religinę pareigą.

Nepaisant mažo dydžio (apie dvylika kvadratinių metrų), oratorija turi nedidelę prieangį ir maldos kambarį. Jo interjere gausu gipso dekoracijų su augalų ir geometriniais motyvais, taip pat užrašai iš Korano.

Užlipę laiptais, priešais įėjimo duris, pietvakarinėje sienoje, nukreiptoje į Meką, rasite mihrabą. Jis turi daugiakampį grindų planą, vuasuarinę pasagos arką ir yra padengtas muqarnas kupolu.

Ypač atkreiptinas dėmesys į epigrafinį užrašą, esantį ant mihrabo arkos antspaudų, kuris kviečia melstis: „Ateikite ir melskitės, ir nebūkite tarp aplaidžiųjų.“

Prie oratorijos yra Atasio de Bracamonte namas, kuris 1550 m. buvo padovanotas buvusiam Alhambros prižiūrėtojo, Tendilos grafo, dvariškiui.

Aukščiausioje Partalo srities plynaukštėje yra Jusufo III rūmų archeologinės liekanos. Šiuos rūmus 1492 m. birželį katalikų monarchai perleido pirmajam Alhambros valdytojui Donui Íñigo Lópezui de Mendozai, antrajam Tendilos grafui. Dėl šios priežasties jis taip pat žinomas kaip Tendilos rūmai.

Šių rūmų griuvėsiai kilo dėl XVIII amžiuje kilusių nesutarimų tarp Tendilos grafo ir Burbono Pilypo V palikuonių. Mirus Austrijos erchercogui Karoliui II be įpėdinių, Tendilų šeima parėmė Austrijos erchercogą Karolį vietoj Burbono Pilypo. Po Pilypo V intronizacijos buvo imtasi represijų: 1718 m. iš jų buvo atimtos Alhambros mero pareigos, o vėliau ir rūmai, kurie buvo išardyti, o jų medžiagos parduotos.

Kai kurie iš šių eksponatų vėl atsirado privačiose kolekcijose XX amžiuje. Manoma, kad vadinamoji „Fortūnijos plytelė“, saugoma Valensijos Don Žuano institute Madride, galėjo būti kilusi iš šių rūmų.

Nuo 1740 m. rūmų teritorija tapo nuomojamų daržovių sodų teritorija.

1929 m. šią teritoriją susigrąžino Ispanijos valstybė ir grąžino Alhambrai. Alhambros architekto ir restauratoriaus Leopoldo Torreso Balbáso dėka ši erdvė buvo pagerinta įkūrus archeologinį sodą.

Palatino miesto siena iš pradžių turėjo daugiau nei trisdešimt bokštų, iš kurių šiandien išliko tik dvidešimt. Iš pradžių šie bokštai turėjo griežtai gynybinę funkciją, nors laikui bėgant kai kurie iš jų tapo ir gyvenamaisiais.

Išėjus iš Nasridų rūmų, iš Partal Alto rajono, akmenimis grįstas takas veda į Generalife. Šis maršrutas eina palei sienos ruožą, kuriame stūkso vieni emblemiškiausių komplekso bokštų, apsuptų sodo, iš kurio atsiveria nuostabūs Albaicino upės ir Generalife sodų vaizdai.

Vienas žymiausių bokštų yra Viršukalnių bokštas, pastatytas Mahometo II, o vėliau renovuotas kitų sultonų. Jį lengva atpažinti iš plytų piramidės formos gynybinių sienų, iš kurių gali kilti ir jo pavadinimas. Tačiau kiti autoriai mano, kad pavadinimas kilęs iš viršutinių kampų išsikišusių korbelų, kuriuose buvo įrengti machicolations – gynybiniai elementai, leidžiantys atremti išpuolius iš viršaus.

Pagrindinė bokšto funkcija buvo apsaugoti jo papėdėje esančius Arrabal vartus, kurie buvo sujungti su Cuesta del Rey Chico, palengvindami patekimą į Albaicín rajoną ir senąjį viduramžių kelią, jungusį Alhambrą su Generalife.

Krikščionybės laikais jo apsaugai sustiprinti buvo pastatytas išorinis bastionas su arklidėmis, kurį uždaro naujas įėjimas, žinomas kaip Geležiniai vartai.

Nors bokštai dažniausiai siejami su išskirtinai karine funkcija, žinoma, kad „Torre de los Picos“ taip pat buvo naudojamas kaip gyvenamoji vieta, ką liudija jo interjero ornamentika.

Torre de la Cautiva laikui bėgant gavo įvairius pavadinimus, pavyzdžiui, Torre de la Ladrona ar Torre de la Sultana, nors pagaliau nugalėjo populiariausias: Torre de la Cautiva.

Šis pavadinimas nėra pagrįstas įrodytais istoriniais faktais, o yra romantiškos legendos, pagal kurią šiame bokšte buvo įkalinta Izabelė de Solis, vaisius. Vėliau ji atsivertė į islamą Zoraidos vardu ir tapo mėgstamiausia Muley Hacén sultana. Dėl šios situacijos kilo įtampa su Aiksa, buvusia sultone ir Boabdilo motina, nes Zoraida, kurios vardas reiškia „ryto žvaigždė“, pakeitė savo pareigas dvare.

Šio bokšto statyba priskiriama sultonui Jusufui I, kuris taip pat buvo atsakingas už Komareso rūmus. Šį priskyrimą patvirtina užrašai pagrindinėje salėje, viziro Ibn al-Yayyabo darbas, kuriame giriamas šis sultonas.

Ant sienų užrašytuose eilėraščiuose viziris ne kartą vartoja terminą kal'ahurra, kuris vėliau buvo vartojamas įtvirtintiems rūmams vadinti, kaip ir šio bokšto atveju. Be gynybinių tikslų, bokšto viduje yra gausiai dekoruoti, autentiški rūmai.

Kalbant apie ornamentiką, pagrindinėje salėje yra keraminėmis plytelėmis išklotas cokolis su įvairių spalvų geometrinėmis figūromis. Tarp jų išsiskiria purpurinė spalva, kurios gamyba tuo metu buvo ypač sudėtinga ir brangi, todėl ji buvo skirta tik labai svarbioms erdvėms.

Infantų bokštas, kaip ir Belaisvių bokštas, savo pavadinimą gavo iš legendos.

Tai legenda apie tris princeses Zaidą, Zoraidą ir Zorahaidą, gyvenusias šiame bokšte, kurią Vašingtonas Irvingas surinko savo garsiojoje knygoje „Alhambros pasakos“.

Šio rūmų bokšto, arba *qalahurra*, statyba priskiriama sultonui Muhammadui VII, kuris valdė nuo 1392 iki 1408 m. Todėl tai vienas iš paskutiniųjų Nasridų dinastijos pastatytų bokštų.

Ši aplinkybė atsispindi interjero dekoravime, kuris, palyginti su ankstesniais didesnio meninio spindesio laikotarpiais, rodo tam tikro nuosmukio požymius.

Paseo de las Torres gale, rytinėje šiaurinės sienos dalyje, yra cilindrinio bokšto – Torre del Cabo de Carrera – liekanos.

Šis bokštas buvo praktiškai sunaikintas dėl sprogimų, kuriuos 1812 m. įvykdė Napoleono kariuomenė, traukiantis iš Alhambros.

Manoma, kad jis buvo pastatytas arba atstatytas katalikų monarchų įsakymu 1502 m., ką patvirtina dabar jau prarastas užrašas.

Jo pavadinimas kilęs iš jo vietos Alhambros rūmų Calle Mayor gale, žyminčioje minėto kelio ribą arba „cap de carrera“.

Karolio V rūmai, kurių plotis šešiasdešimt trys metrai, o aukštis – septyniolika metrų, atitinka klasikinės architektūros proporcijas, todėl horizontaliai padalinti į du lygius su aiškiai diferencijuota architektūra ir dekoru.

Fasadams dekoruoti buvo naudojami trijų rūšių akmenys: pilkas, kompaktiškas kalkakmenis iš Sierra Elvira kalnų, baltas marmuras iš Macael kalnų ir žalias serpentinas iš Barranco de San Juan kalvos.

Išorės dekoras išaukština imperatoriaus Karolio V įvaizdį, pabrėžia jo dorybes mitologinėmis ir istorinėmis nuorodomis.

Žymiausi fasadai yra pietinėje ir vakarinėje pusėse, abu suprojektuoti kaip triumfo arkos. Pagrindinis portalas yra vakarinėje pusėje, kur pagrindines duris vainikuoja sparnuotos pergalės. Abiejose pusėse yra dvejos mažos durys, virš kurių – medalionai su raitų kareivių, išsidėsčiusių kovinėje pozoje, figūromis.

Ant kolonų postamentų puikuojasi simetriškai dubliuoti reljefai. Centriniai reljefai simbolizuoja taiką: juose pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios ant ginklų krūvos, nešančios alyvmedžio šakas ir laikančios Heraklio stulpus – pasaulio sferą su imperatoriškąja karūna ir šūkiu *PLUS ULTRA*, o cherubai degina karo artileriją.

Šoniniai reljefai vaizduoja karo scenas, tokias kaip Pavijos mūšis, kuriame Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių Pranciškų I.

Viršuje yra balkonai, apsupti medalionų, vaizduojančių du iš dvylikos Heraklio žygdarbių: vienas nužudo Nemėjos liūtą, o kitas susiduria su Kretos jaučiu. Centriniame medalione pavaizduotas Ispanijos herbas.

Apatinėje rūmų dalyje išsiskiria kaimiški tašų stalviršiai, skirti perteikti tvirtumo pojūtį. Virš jų yra bronziniai žiedai, kuriuos laiko gyvūnų figūros, tokios kaip liūtai – galios ir apsaugos simboliai, o kampuose – dvigubi ereliai, užsimenantys apie imperatoriškąją galią ir imperatoriaus heraldinį ženklą: Ispanijos Karolio I ir Vokietijos V dvigalvį erelį.

Ispanijos imperatorius Karolis I ir Šventosios Romos imperijos V, katalikų monarchų anūkas ir Kastilijos karalienės Joanos I bei Pilypo Gražiojo sūnus, 1526 m. vasarą lankėsi Granadoje, prieš tai Sevilijoje vedęs Portugalijos Izabelę praleisti medaus mėnesio.

Atvykęs imperatorius buvo sužavėtas miesto ir Alhambros žavesiu, ir nusprendė pastatyti naujus rūmus Palatinų mieste. Šie rūmai būtų žinomi kaip Naujieji karališkieji namai, priešingai nei Nasridų rūmai, kurie nuo tada buvo žinomi kaip Senieji karališkieji namai.

Darbai buvo užsakyti Toledo architektui ir dailininkui Pedro Machuca, kuris, kaip teigiama, buvo Mikelandželo mokinys, o tai paaiškintų jo gilias klasikinio renesanso žinias.

Mačuka suprojektavo monumentalius renesanso stiliaus rūmus su kvadratiniu planu ir į interjerą integruotu apskritimu, įkvėptu klasikinės antikos paminklų.

Statyba prasidėjo 1527 m. ir daugiausia buvo finansuojama iš moriškų duoklių, kad galėtų toliau gyventi Granadoje ir išsaugoti savo papročius bei ritualus.

1550 m. Pedro Machuca mirė nebaigęs rūmų. Projektą tęsė jo sūnus Luisas, tačiau po jo mirties darbai kuriam laikui sustojo. Jie buvo atnaujinti 1572 m., valdant Pilypui II, ir patikėti Chuanui de Oreai, remiantis El Eskorialio vienuolyno architekto Chuano de Herreros rekomendacija. Tačiau dėl Alpujarraso karo sukelto išteklių trūkumo reikšmingos pažangos nebuvo padaryta.

Rūmų statyba buvo baigta tik XX amžiuje. Pirmiausia vadovaujant architektui-restauratoriui Leopoldo Torresui Balbásui, o galiausiai 1958 m. – Francisco Prieto Moreno.

Karolio V rūmai buvo sumanyti kaip visuotinės taikos simbolis, atspindintis imperatoriaus politinius siekius. Tačiau Karolis V niekada asmeniškai nematė rūmų, kuriuos įsakė pastatyti.

Alhambros muziejus yra Karolio V rūmų pirmame aukšte ir yra padalintas į septynis kambarius, skirtus ispanų-musulmonų kultūrai ir menui.

Jame saugoma geriausia išlikusi Nasridų meno kolekcija, sudaryta iš kūrinių, rastų kasinėjimų ir restauracijų metu pačioje Alhambroje.

Tarp eksponuojamų darbų yra gipso dirbiniai, kolonos, dailidės dirbiniai, įvairių stilių keramika, pavyzdžiui, garsioji Gazelių vaza, Alhambros Didžiosios mečetės lempos kopija, taip pat antkapiai, monetos ir kiti didelės istorinės vertės objektai.

Ši kolekcija idealiai papildo apsilankymą monumentaliame komplekse, nes ji suteikia geresnį supratimą apie kasdienį gyvenimą ir kultūrą Nasridų laikotarpiu.

Įėjimas į muziejų nemokamas, nors svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmadieniais jis nedirba.

Kai Pedro Machuca projektavo Karolio V rūmus, jis tai darė naudodamas geometrines formas su stipria Renesanso simbolika: kvadratas – žemiškojo pasaulio simbolis, vidinis apskritimas – dieviškumo ir kūrybos simbolis, o aštuonkampis – skirtas koplyčiai – kaip abiejų pasaulių sąjunga.

Įėję į rūmus, atsiduriame įspūdingame apskritame kieme su portiku, aukštesniame už išorę. Šį kiemą supa dvi viena ant kitos uždėtos galerijos, abiejose yra trisdešimt dvi kolonos. Pirmame aukšte kolonos yra dorėninio-toskaniško stiliaus, o viršutiniame – joninio.

Kolonos buvo pagamintos iš pudingo arba migdolo akmens iš Granados miesto El Turro. Ši medžiaga buvo pasirinkta, nes ji buvo ekonomiškesnė nei iš pradžių projekte numatytas marmuras.

Apatinėje galerijoje yra žiedinis skliautas, kuris galbūt buvo skirtas papuošti freskomis. Viršutinė galerija, savo ruožtu, turi medines kesonines lubas.

Frize, einančiame aplink kiemą, pavaizduoti *burokranijai* – jaučių kaukolių atvaizdai – dekoratyvinis motyvas, kurio šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur jie buvo naudojami frizuose ir kapuose, siejamuose su ritualinėmis aukomis.

Du kiemo aukštus jungia du laiptai: vieni šiaurinėje pusėje, pastatyti XVII a., ir kiti taip pat šiaurinėje pusėje, XX a. suprojektuoti Alhambros restauravimo architekto Francisco Prieto Moreno.

Nors rūmai niekada nebuvo naudojami kaip karališkoji rezidencija, šiuo metu juose yra du svarbūs muziejai: viršutiniame aukšte esantis Dailės muziejus, kuriame eksponuojama išskirtinė Granados tapybos ir skulptūros kolekcija nuo XV iki XX a., ir pirmame aukšte esantis Alhambros muziejus, į kurį patenkama per vakarinę įėjimo salę.

Be muziejaus funkcijos, centrinis kiemas pasižymi išskirtine akustika, todėl tai puiki vieta koncertams ir teatro spektakliams, ypač Granados tarptautinio muzikos ir šokio festivalio metu.

Calle Real gatvėje, greta dabartinės Santa María de la Alhambra bažnyčios, yra Mečetės pirtis.

Ši pirtis buvo pastatyta sultono Mahometo III valdymo laikais, o ją finansavo jizya, mokestis, taikomas krikščionims už žemės sodinimą pasienyje.

Naudojimas hamamas Maudymasis buvo būtinas kasdieniame islamo miesto gyvenime, ir Alhambra nebuvo išimtis. Dėl artumo mečetei ši pirtis atliko svarbią religinę funkciją: leido atlikti apsiplovimus ar apsivalymo ritualus prieš maldą.

Tačiau jos funkcija nebuvo išimtinai religinė. Hamamas taip pat tarnavo kaip asmeninės higienos vieta ir buvo svarbi socialinių susitikimų vieta.

Jo naudojimas buvo reguliuojamas pagal tvarkaraščius: vyrams jis buvo naudojamas ryte, o moterims – po pietų.

Įkvėptos romėnų pirčių, musulmonų pirtys turėjo tą patį kamerų išdėstymą, nors buvo mažesnės ir veikė garais, kitaip nei romėnų pirtys, kurios buvo panardinamos.

Pirtį sudarė keturios pagrindinės erdvės: poilsio kambarys arba persirengimo kambarys, šaltas arba šiltas kambarys, karštas kambarys ir prie pastarojo prijungta katilinė.

Naudota šildymo sistema buvo hipokaustas, požeminė šildymo sistema, kuri šildydavo žemę karštu oru, kurį generuodavo krosnis ir paskirstydavo per kamerą po danga.

Dabartinis „Parador de Turismo“ iš pradžių buvo San Francisko vienuolynas, pastatytas 1494 m. senų Nasridų rūmų, kurie, pasak tradicijos, priklausė musulmonų princui, vietoje.

Užėmus Granadą, katalikų monarchai perleido šią erdvę, kad įkurtų pirmąjį miesto pranciškonų vienuolyną, taip įvykdydami Asyžiaus patriarchui duotą pažadą prieš daugelį metų užkariaujant.

Laikui bėgant, ši vieta tapo pirmąja katalikų monarchų laidojimo vieta. Pusantro mėnesio prieš mirtį Medina del Campo 1504 m., karalienė Izabelė savo testamente paliko norą būti palaidota šiame vienuolyne, vilkint pranciškonų abitą. 1516 metais šalia buvo palaidotas karalius Ferdinandas.

Abu buvo ten palaidoti iki 1521 m., kai jų anūkas imperatorius Karolis V įsakė jų palaikus perkelti į Granados karališkąją koplyčią, kur jie dabar ilsisi kartu su Kastilijos karaliene Joana I, Pilypu Gražiuoju ir princu Migueliu de Pazu.

Šiandien šią pirmąją laidojimo vietą galima aplankyti įėjus į Parador kiemą. Po muqarnas kupolu saugomi abiejų monarchų originalūs antkapiai.

Nuo 1945 m. birželio mėn. šiame pastate įsikūręs „Parador de San Francisco“ – aukštos klasės turistų apgyvendinimo įstaiga, priklausanti ir eksploatuojama Ispanijos valstybės.

Žodis „medina“, arabų kalba reiškiantis „miestas“, reiškė aukščiausią Sabikos kalvos dalį Alhambroje.

Šioje medinoje virė intensyvus kasdienis gyvenimas, nes būtent čia buvo sutelkti verslai ir gyventojai, kurie leido Nasridų teismui gyventi Palatino mieste.

Ten buvo gaminami tekstilės gaminiai, keramika, duona, stiklas ir net monetos. Be darbininkų būstų, buvo ir būtini visuomeniniai pastatai, tokie kaip pirtys, mečetės, turgūs, cisternos, krosnys, silosai ir dirbtuvės.

Kad šis miniatiūrinis miestas tinkamai funkcionuotų, Alhambra turėjo savo teisėkūros, administravimo ir mokesčių rinkimo sistemą.

Šiandien išlikę tik keli originalios Nasridų medinos likučiai. Krikščionių naujakurių po užkariavimo pertvarkytas rajonas ir vėliau Napoleono kariuomenės sukelti parako sprogimai atsitraukiant prisidėjo prie jo nykimo.

XX amžiaus viduryje buvo pradėta archeologinė šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo programa. Todėl palei seną viduramžių gatvę, kuri šiandien jungiasi su Generalife, taip pat buvo įrengtas apželdintas takas.

Karališkojoje medinoje, pritvirtintoje prie pietinės sienos, yra vadinamųjų Abencerrajų rūmų, kastilietišku Banu Sarray šeimos, kilmingos Šiaurės Afrikos kilmės giminės, priklausančios Nasridų dvarui, liekanos.

Šiandien matomi palaikai yra kasinėjimų, prasidėjusių 1930-aisiais, rezultatas, nes ši vieta anksčiau buvo smarkiai apgadinta, daugiausia dėl sprogimų, kuriuos Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu sukėlė.

Šių archeologinių kasinėjimų dėka buvo galima patvirtinti šios šeimos svarbą Nasridų teisme ne tik dėl rūmų dydžio, bet ir dėl privilegijuotos vietos: viršutinėje medinos dalyje, tiesiai ant pagrindinės Alhambros miesto ašies.

Teisingumo vartai, arabų kalba žinomi kaip Bab al-Šariatas, yra vieni iš keturių išorinių Palatininio miesto Alhambros vartų. Kaip išorinis įėjimas, jis atliko svarbią gynybinę funkciją, ką rodo dvigubai išlenkta konstrukcija ir statūs reljefo šlaitai.

Jo konstrukcija, integruota į prie pietinės sienos pritvirtintą bokštą, priskiriama sultonui Jusufui I 1348 m.

Durys turi dvi smailias pasagos formos arkas. Tarp jų yra atvira erdvė, vadinama buhedera, iš kurios buvo galima ginti įėjimą mėtant medžiagas nuo terasos užpuolimo atveju.

Be strateginės vertės, šie vartai turi stiprią simbolinę reikšmę islamo kontekste. Ypač išsiskiria du dekoratyviniai elementai: ranka ir raktas.

Ranka simbolizuoja penkis islamo ramsčius ir apsaugą bei svetingumą. Savo ruožtu raktas yra tikėjimo simbolis. Jų bendras buvimas galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinės ir žemiškosios galios alegorijos.

Populiari legenda byloja, kad jei vieną dieną ranka ir raktas prisilies, tai reikš Alhambros griūtį... o kartu su ja ir pasaulio pabaigą, nes tai reikštų jos spindesio praradimą.

Šie islamo simboliai kontrastuoja su kitu krikščionišku priedu: gotikine Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kurią sukūrė Ruberto Alemánas ir kuri buvo pastatyta nišoje virš vidinės arkos katalikų monarchų įsakymu po Granados užėmimo.

Puerta de los Carros neatitinka originalios angos Nasridų sienoje. Jis buvo atidarytas 1526–1536 m., siekiant labai konkretaus funkcinio tikslo: leisti patekti vežimams, gabenantiems medžiagas ir kolonas Karolio V rūmų statybai.

Šiandien šios durys vis dar atlieka praktinę funkciją. Tai pėsčiųjų įėjimas į kompleksą be bilietų, leidžiantis nemokamai lankytis Karolio V rūmuose ir juose esančiuose muziejuose.

Be to, tai vieninteliai vartai, atviri įgaliotoms transporto priemonėms, įskaitant Alhambros komplekse esančių viešbučių svečius, taksi, specialiąsias tarnybas, medicinos personalą ir techninės priežiūros transporto priemones.

Palatininį Alhambros miestą juosė plati siena su keturiais pagrindiniais vartais iš išorės. Siekiant užtikrinti jų gynybą, šie vartai turėjo būdingą išlenktą išdėstymą, todėl potencialiems užpuolikams buvo sunku įsiveržti į priekį ir buvo lengviau surengti pasalą iš vidaus.

Septynių aukštų vartai, esantys pietinėje sienoje, yra vienas iš šių įėjimų. Nasridų laikais jis buvo žinomas kaip Bib al-Gudur arba „Puerta de los Pozos“ dėl netoliese esančių silosų arba požemių, kurie galbūt buvo naudojami kaip kalėjimai.

Dabartinis jo pavadinimas kilęs iš populiarios nuomonės, kad po juo yra septyni lygiai arba aukštai. Nors dokumentuoti tik du tokie pavyzdžiai, šis įsitikinimas paskatino daugybę legendų ir pasakojimų, pavyzdžiui, Vašingtono Irvingo apsakymą „Maurų palikimo legenda“, kuriame minimas bokšto slaptuose rūsiuose paslėptas lobis.

Pasak legendos, tai buvo paskutiniai vartai, pro kuriuos Boabdilas ir jo palyda 1492 m. sausio 2 d. patraukė į Granados upę (Vega de Granada), norėdami perduoti Karalystės raktus katalikų monarchams. Taip pat pro šiuos vartus be pasipriešinimo įžengė pirmieji krikščionių būriai.

Šiandien matomi vartai yra rekonstrukcija, nes originalą daugiausia sunaikino Napoleono kariuomenės sprogimas jiems atsitraukiant 1812 m.

Puerta del Vino buvo pagrindinis įėjimas į Alhambros mediną. Jo statyba priskiriama sultonui Muhamedui III XIV amžiaus pradžioje, nors vėliau duris pertvarkė Muhamedas V.

Pavadinimas „Vyno vartai“ kilęs ne iš Nasridų laikotarpio, o iš krikščionybės eros, prasidedančios 1556 m., kai Alhambros gyventojams buvo leista šioje vietoje nemokamai pirkti vyną.

Kadangi tai vidiniai vartai, jų išdėstymas yra tiesus ir aiškus, skirtingai nei išoriniai vartai, tokie kaip Teisingumo vartai ar Ginklų vartai, kurie buvo suprojektuoti su išlinkimu, siekiant pagerinti gynybą.

Nors pagrindinės gynybinės funkcijos jis neatliko, viduje buvo suolai už prieigos kontrolę atsakingiems kareiviams, o viršuje – kambarys sargybinių gyvenamajai vietai ir poilsio zonoms.

Vakarinis fasadas, atsuktas į Alkazabą, buvo įėjimas. Virš pasagos formos arkos sąramos yra rakto simbolis – iškilmingas pasveikinimo ir Nasridų dinastijos simbolis.

Rytiniame fasade, nukreiptame į Karolio V rūmus, ypač verti dėmesio arkos formos skliautai, dekoruoti sausos virvės technika pagamintomis plytelėmis, kurios yra gražus ispanakalbių-musulmonų dekoratyvinio meno pavyzdys.

Nasridų dinastijos laikais dabartinėje Alhambros Šv. Marijos bažnyčios vietoje stovėjo Aljama mečetė arba Didžioji Alhambros mečetė, kurią XIV amžiaus pradžioje pastatė sultonas Muhamedas III.

Po Granados užėmimo 1492 m. sausio 2 d. mečetė buvo pašventinta krikščioniškoms pamaldoms ir joje buvo aukojamos pirmosios mišios. Katalikų monarchų sprendimu ji buvo pašventinta globojant Šv. Marijai ir joje buvo įsteigta pirmoji arkivyskupo būstinė.

XVI amžiaus pabaigoje senoji mečetė buvo apgriuvusios būklės, todėl ją teko nugriauti ir pastatyti naują krikščionių šventyklą, kuri buvo baigta statyti 1618 m.

Islamo pastato beveik neliko jokių pėdsakų. Reikšmingiausias išsaugotas radinys yra bronzinė lempa su epigrafiniu užrašu, datuotu 1305 m., šiuo metu saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Madride. Šios lempos kopiją galima pamatyti Alhambros muziejuje, Karolio V rūmuose.

Santa María de la Alhambra bažnyčia yra paprasto išplanavimo, su viena nava ir trimis šoninėmis koplyčiomis kiekvienoje pusėje. Viduje išsiskiria pagrindinis atvaizdas: Angustijos Mergelė, XVIII a. Torcuato Ruiz del Peral kūrinys.

Šis atvaizdas, dar žinomas kaip Gailestingumo Mergelė, yra vienintelis, kuris kiekvieną Didįjį šeštadienį, jei leidžia orai, nešamas procesijoje Granadoje. Jis tai daro ant nuostabaus grožio sosto, kuris reljefiniu sidabru imituoja embleminio Patio de los Leones arkas.

Įdomu tai, kad Granados poetas Federico García Lorca buvo šios brolijos narys.

Prieš dabartinį „Parador de Turismo“ ir rytuose yra viduramžių odų raugyklos arba bizonų fermos liekanos – įmonė, skirta odų apdorojimui: jų valymui, rauginimui ir dažymui. Tai buvo įprasta veikla visoje Andalūzijoje.

Alhambros odų rauginimo įmonė yra maža, palyginti su panašiomis odų rauginimo įmonėmis Šiaurės Afrikoje. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jos funkcija buvo skirta tik Nasridų teismo poreikiams tenkinti.

Jame buvo aštuoni skirtingo dydžio maži baseinai, tiek stačiakampiai, tiek apskriti, kuriuose buvo laikomos kalkės ir dažai, naudojami odos rauginimo procese.

Šiai veiklai reikėjo gausaus vandens, todėl odų rauginimo dirbtuvės buvo įsikūrusios šalia Acequia Real upės, taip pasinaudojant nuolatiniu jos srautu. Jo egzistavimas taip pat rodo didelį vandens kiekį šioje Alhambros dalyje.

Vandens bokštas yra įspūdingas statinys, esantis pietvakariniame Alhambros sienos kampe, netoli dabartinio pagrindinio įėjimo iš bilietų kasos. Nors ji atliko gynybines funkcijas, svarbiausia jos misija buvo apsaugoti įėjimą į Acequia Real, taigi ir jos pavadinimą.

Drėkinimo griovys pasiekė Palatino miestą, kirtęs akveduką, ir apribojo bokšto šiaurinę pusę, kad aprūpintų vandeniu visą Alhambrą.

Bokštas, kurį matome šiandien, yra kruopštaus rekonstrukcijos rezultatas. Napoleono kariuomenės atsitraukimo metu 1812 m. jis buvo smarkiai apgadintas parako sprogimų, o XX amžiaus viduryje buvo beveik visiškai sugriautas.

Šis bokštas buvo būtinas, nes leido vandeniui – taigi ir gyvybei – patekti į Palatinų miestą. Iš pradžių Sabikos kalvoje trūko natūralių vandens šaltinių, o tai kėlė didelį iššūkį Nasridams.

Dėl šios priežasties sultonas Mahometas I užsakė didelį hidrotechnikos projektą: vadinamojo Sultono griovio statybą. Šis drėkinimo griovys surenka vandenį iš Darro upės, esančios maždaug už šešių kilometrų, didesniame aukštyje, pasinaudodamas nuolydžiu, kad vanduo būtų perduodamas gravitacijos būdu.

Infrastruktūrą sudarė kaupimo užtvanka, gyvūnų varomas vandens ratas ir plytomis išklotas kanalas – acequia – tekantis po žeme per kalnus ir įtekantis į viršutinę Generalife upės dalį.

Norėdami įveikti statų šlaitą tarp Cerro del Sol (Generalife) ir Sabikos kalvos (Alhambra), inžinieriai pastatė akveduką – svarbų projektą, užtikrinantį vandens tiekimą visam monumentaliam kompleksui.